Bučinys – prisilietimas lūpomis, siekiant parodyti palankumą, pagarbą, pasisveikinimą ar atsisveikinimą, simpatiją, meilę ir pan. Atitinkamai, bučiniai būna įvairūs: draugystės, susitaikymo, džiaugsmo, giminiški, meilūs, erotiški ir kt. Tai yra visuomenėje išmokstamas elgesys. Dažniausiai yra bučiuojami žmonės (rankos, kojos, kakta, pečiai, lytiniai organai ir kt.), tačiau taip pat ir negyvi daiktai – žvaigždė, kryžius, altorius, knyga, ikonos, amuletai, nuotraukos, laiškai, kortos, kulto objektai, fetišai ir kt. Bučiuojama vieta iš dalies yra susijusi su jausmu, kurį bučiuojantis asmuo nori parodyti: bučiuojamos rankos reiškia pagarbą, kojos – paklusnumą, kakta – rūpestį, žandai – geranoriškumą ir svetingumą, lūpos – meilę ir prisirišimą. Bučiuojami daiktai dažniausiai reiškia pagarbą jiems, jų brangumą.
Jau nuo senovės bučinys turi seksualinę prasmę – jis yra realus ir simboliškas meilės ar įsimylėjimo ženklas. Sutuokimo ceremonijoje iškilmingai leidžiama jaunavedžiams pasibučiuoti.
Jau nuo senovės bučinys turi seksualinę prasmę – jis yra realus ir simboliškas meilės ar įsimylėjimo ženklas. Sutuokimo ceremonijoje iškilmingai leidžiama jaunavedžiams pasibučiuoti.
pirms 15 gadiem
Dviejų anksčiau nepažįstamų žmonių santykiuose pirmasis bučinys yra ypatingas įvykis, turintis didžiulį erotinį poveikį ir suteikiantis porai bendrumo jausmą. Ypač jaudinantis yra prancūziškasis bučinys, kurio metu aktyviai dalyvauja ne tik lūpos, bet ir liežuviai.
500
RSS barotne
Aras Vėberis, pirms 15 gadiem :
Tačiau nors ir daugelyje, bet ne visose kultūrose bučinys yra įprastas dalykas, pvz., senovės Japonijoje nebuvo net žodžio bučiniui nusakyti, o pas eskimus ir lapius (samius) labiau priimta pasisveikinti pasitrinant vienas kito nosį.